Kirsti medžius darosi taip pat įprasta, kaip ir sodinti. Ir jeigu medis ne tavo kieme nukertamas – tai ir širdies neskauda. O jeigu medis auga prie tavo mokyklos? O jeigu tu pro jį praeini ir saulėtą vasarą ieškodamas pavėsio, ir darganą rudenį slėpdamasis nuo vėjų gūsių? O jeigu tu pavasarį iškėlęs galvą žiūrėjai į baltas kaštonų žvakes, ar rudenį rinkai nuo asfalto mažus dygliuotus jų ežiukus, kas TADA? O tada belieka įamžinti medį ir tikėtis, kad kažkada čia sužaliuos kiti medžiai. Civilizacijos patogumui kertamus prie mokyklos medžius nusprendė nuotraukose įamžinti mūsų vyriausieji – aštuntokai. Jie per lietuvių kalbos pamoką ne tik fotografavo, bet ir kūrė haiku, impresijas ir vaizdelius nukirstiems ir kertamiems medžiams. Graudu, kai atsiveria plynas dangus.
